Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. Lapkričio 3 d. Sukilę tiek Vokietijos, tiek Austrijos ir Vengrijos sukilėliai sukėlė revoliucinės socialistinės komunistų partijos raudoną antraštę ir grasino pasekti Rusijos pavyzdžiu nuleisdami savo imperialistines vyriausybes.

Iki paskutinės 1918 m. Spalio savaitės trys centrinės valstybės, Vokietija, Austrija ir Vengrija bei Osmanų imperija, derasi su sąjungininkais dėl ginkluotos ginkluotės pasiekimo, o ketvirtoji, Bulgarija, rugsėjo mėn. Spalio 28 d. 1000 Vokietijos jūrų laivyno jūreivių buvo areštuoti atsisakius vykdyti jų vadų nurodymus pradėti paskutinį griovį prieš britus Šiaurės jūroje. Imobilizavęs Vokietijos laivyną, pasipriešinimas netrukus išplito Vokietijos mieste Kylyje, kur lapkričio 3 d. Apie 3000 jūreivių ir darbininkų iškėlė raudoną komunizmo vėliavą. Kylio gubernatorius admirolas Vilhelmas Souchonas paragino vyriausybei lojalius jūrų pajėgų karininkus slopinti sukilimą; buvo nužudyti aštuoni sukilėliai, tačiau bendras pasipriešinimas tęsėsi.

Tuo tarpu Vienoje ir Budapešte kilo revoliucija, kur spalio 31 d. Komunistų vadovaujamos Raudonosios gvardijos nariai nužudė buvusį Vengrijos ministrą pirmininką grafą Istvaną Tisą. Savo imperiją sudrebindama, Austrijos ir Vengrijos vyriausybė lapkričio 3 d. Užsitikrino ginkluotą ginklavimąsi ir nutraukė savo dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare. Tą pačią dieną Maskvoje, masiniame mitinge palaikant Austrijos sukilėlius, komunistų vadovui Vladimiras Leninas triumfiškai pareiškė: „Artėjo laikas, kai visur bus švenčiama pirmoji pasaulio revoliucijos diena“.