Praėjus dviem mėnesiams po savo sesės, Anglijos karalienės Marijos I mirties, 25-erių Henriko VIII ir Anne Boleyn dukra Elizabeth Tudor yra karūnuota karaliene Elizabeth I Vestminsterio abatijoje Londone.

Abejos seserys, abi Henriko VIII dukterys, per Mariją penkerių metų karaliavo audringai. Marija, išauginta kaip katalikė, priėmė katalikiškus įstatymus ir stengėsi atkurti popiežiaus viršenybę Anglijoje. Įvyko protestantų maištas ir karalienė Marija, įtardama bendrininkavimą, Londono bokšte įkalino protestantę Elžbietą. Po Marijos mirties Elžbieta išgyveno kelis katalikiškus sąmokslus prieš ją; nors jos kilimas buvo sutiktas daugumos Anglijos valdovų, kurie daugiausia buvo protestantai ir tikėjosi didesnės religinės tolerancijos, kurią valdys protestantų karalienė. Išankstinė valstybės sekretoriaus sero Williamo Cecilio nurodymu Elžbieta panaikino Marijos katalikiškus įstatymus, įsteigė nuolatinę Anglijos protestantų bažnyčią ir skatino kalvinistų reformatorius Škotijoje.

Užsienio reikalų srityje Elžbieta praktikavo stiprinti Anglijos protestantų sąjungininkus ir dalyti jų priešus. Elžbietai priešinosi popiežius, kuris atsisakė pripažinti jos teisėtumą, ir Ispanija, katalikų tauta, buvusi savo valdžios viršūnėje. 1588 m. Anglų ir ispanų konkurencija paskatino ispanišką invaziją į Angliją, kurioje audros ir atkaklus anglų karinis jūrų laivynas sunaikino Ispanijos armiją, didžiausią tuo metu jūrų pajėgų jėgą pasaulyje.

Didėjant anglų viešpatavimui jūroje, Elžbieta skatino atradimų keliones, tokias kaip sero Pranciškaus Drake'io apeigos aplink pasaulį ir sero Walterio Raleigh'o ekspedicijos į Šiaurės Amerikos pakrantes.

Ilgasis Elizabetės, išgarsėjusios kaip „Mergelės karalienė“, dėl nenoro santuokoje kelti pavojų savo autoritetui, sutapimas su Anglijos Renesanso žydėjimu, siejamu su tokiais garsiais autoriais kaip Williamas Shakespeare'as. Iki jos mirties 1603 m. Anglija visais atžvilgiais tapo pagrindine pasaulio galia, o karalienė Elžbieta I perėjo į istoriją kaip viena didžiausių Anglijos monarchų.