Tą 1944 m. Dieną lenkų sukilėliai išlaisvina vokiečių priverstinio darbo stovyklą Varšuvoje, išlaisvindami 348 žydų kalinius, kurie prisijungia prie bendro sukilimo prieš vokiečių okupantus mieste.

Raudonajai armijai liepos mėnesį einant į priekį Varšuvoje, lenkų patriotai, vis dar ištikimi savo tremties vyriausybei Londone, pasirengė nuversti vokiečių okupantus. Liepos 29 d. Lenkijos vidaus armija (po žeme), Liaudies armija (komunistų partizaninis judėjimas) ir ginkluoti civiliai gyventojai iš vokiečių atėmė du trečdalius Varšuvos. Rugpjūčio 4 d. Vokiečiai surengė kontratakas, pjaustydami kulkosvaidžiais Lenkijos civilius gyventojus. Iki rugpjūčio 5 d. Mirė daugiau nei 15 000 lenkų. Lenkų vadovybė šaukėsi sąjungininkų pagalbos. Churchillis telegrafavo Staliną, informuodamas jį, kad britai ketina mesti šaudmenis ir kitas atsargas į Varšuvos pietvakarių kvartalą, kad padėtų sukilėliams. Ministras pirmininkas paprašė Stalino padėti sukilėliams. Stalinas balsavo tvirtindamas, kad sukilimas yra per daug nereikšmingas, kad galėtum gaišti laiką.

Britanijai pavyko gauti tam tikrą pagalbą Lenkijos patriotams, bet ir vokiečiams pavyko numesti deginamąsias bombas. Lenkai kovojo, o rugpjūčio 5 d. Jie išlaisvino žydų priverstinius darbininkus, kurie vėliau įstojo į mūšį. Kai kurie iš jų sudarė specialų būrį, skirtą vien pagrobtų vokiečių tankų, skirtų kovai, remontui.

Lenkai kelias savaites kovojo su vokiečių sustiprinimu ir be sovietų pagalbos, nes Josifas Stalinas turėjo savo planus dėl Lenkijos.