1798 m. Dieną vienas iš šiurkščiausių JAV konstitucijos pažeidimų istorijoje tampa federaliniu įstatymu, kai Kongresas priima Sedicijos įstatymą, keldamas pavojų laisvei trapiose naujose tautose. Kol JAV vykdė karo veiksmus su Revoliucine Prancūzija, vadinama Kvazi-karu, Aleksandras Hamiltonas ir kongreso federalistai pasinaudojo karo karo baimėmis ir, prieš tai nepasitarę su prezidentu Johnu Adamsu, parengė ir priėmė Svetimų ir paėmimo įstatymus.

Pirmaisiais trim aktais buvo siekiama imigrantų teisių. Reikalavimas apsigyventi, kad imigrantai galėtų kreiptis dėl pilietybės, buvo pratęstas nuo penkerių iki 14 metų, o prezidentas įgijo galią sulaikyti ir deportuoti tuos, kuriuos jis laikė priešais. Prezidentas Adamsas niekada nepasinaudojo savo naujais sugebėjimais atsisakyti imigrantų teisių. Tačiau ketvirtasis aktas, Sedition Act, buvo pradėtas įgyvendinti ir tapo juodu ženklu tautos reputacijai. Tiesiogiai pažeidžiant Konstitucijos žodžio laisvės garantiją, Sedicijos įstatymas leido patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie pareiškė ar padavė tai, ką vyriausybė laikė kenksmingomis pastabomis apie JAV prezidentą ar vyriausybę. Dėl veikos keturiolika respublikonų, daugiausia žurnalistų, buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o keli buvo įkalinti.

Thomas Jeffersonas ir Jamesas Madisonas, priešindamiesi įstatymams dėl ateivių ir Sedicijos, parengė Virdžinijos ir Kentukio rezoliucijas, paskelbdami, kad šie aktai pažeidžia Pirmąjį ir Dešimtąjį pakeitimus. Prezidentas Adamsas, pasibaisėjęs tuo, kur Hamiltonas ir kongreso federalistai vadovavo šaliai karo karo krizės pavidalu, bandė nutraukti nedeklaruojamą karą su Prancūzija ir sumenkinti jų pastangas. Jis pagrasino atsistatydinti iš prezidento pareigų ir palikti federalistus kartu su respublikonų viceprezidentu Thomasu Jeffersonu, jei jie nepaisys jo raginimo taikos. Adamsui pavyko panaikinti Hamiltono ir federalistų schemas, tačiau baigėsi bet kokia jo paties perrinkimo viltis.